Margarita buvo pirmoji, su kuria susitikome „Betanijoje“. Pradžioje kalbėtis nebuvo labai lengva, tačiau galiausiai ledai buvo pralaužti. Kadangi bendravome patalpoje, kurioje buvo ekranas su vaizdu į valgyklą, pokalbius paįvairindavo ir Margaritos pastabos apie veiksmą šioje pagrindinėje „Betanijos“ erdvėje.
Margarita – profesionali smuikininkė. Gydytojos dukra, tuo metu itin prestižinės Salomėjos Nėries gimnazijos absolventė su šiuo instrumentu praleido visą savo jaunystę. Net ir dabar kartais pagalvoja, kaip klostytųsi jos gyvenimas, jeigu vis dar grotų orkestre, taip, kaip tai buvo anksčiau. Deja, po tėvų mirties ji ne vieną dešimtmetį nebegali smuiko paimti į rankas. Atsirado barjeras, kuris trukdo groti.
Kai kalbėjo apie orkestrą, Margaritos akys žibėjo. Nors ir neteko groti su muzikos garsenybėmis, tačiau tai buvo labai svarbus etapas jos gyvenimo kelyje. Prisimena, kaip prieš koncertus gana mažoje erdvėje visi tikrindavo, kaip skamba instrumentai. Nors tai keldavo didelį triukšmą, Margarita visada girdėdavo tik savąjį smuiką.
Muzikos jos gyvenime yra ir dabar, bet jau gerokai mažiau. Penktadieniais „Betanijoje“ vyksta užsiėmimai, kuriuose Margarita dainuoja. Yra vaidinusi trijuose spektakliuose – dviejuose kalėdiniuose ir velykiniame. Rašo eilėraščius, net ir mums padeklamavo posmą.
Ji yra viena iš „Betanijos“ veteranių. Iki šiol jau yra išbandžiusi turbūt viską, kas jos lankytojams siūloma, nes labai nemėgsta laiką leisti namuose, kur nuobodu. Tačiau ji gyvena ne viena – turi nuostabiai piešiantį anūką, kuris savo kūrinius dovanoja... panelėms, o ne močiutei.
Dabar „Betanijoje“ jai trūksta veiklos, net kelis kartus iš jos lūpų girdėjome, jog anksčiau buvo įdomiau. Dėl to ji labiau kaltina ne darbuotojus, o likimo draugus, kurie nėra tokie aktyvūs, kaip Margaritai norėtųsi. Pavyzdžiui, mažai kas norėjo žaisti stalo tenisą, o moteris, kuri jį žaidė jau vaikystėje, „Betanijoje“ turėjo nedaug sau lygių. Dabar pagrindinė jos veikla yra žvakės.
Dirbtuvėlėse ji praleidžia didžiąją laiko dalį. Net ir po mūsų pokalbio užsiminė, jog dėl jo turės šiandien ilgiau darbuotis prie žvakių. Nors, kaip pati sako, pačių didžiausių ir sudėtingiausių darbų dar nedaro, tačiau apie tradicines daugelio gerai žinomas „Gerumas mus vienija“ žvakeles užsiminė kaip apie tas, kurias gaminti lengva.
Margarita yra Antakalnio patriotė, čia praleido kone visą gyvenimą, tad ir į „Betaniją“ jos kelias būna neilgas. Mėgsta ji užsukti ir į visai greta jos namų esančią Išganytojo bažnyčią, nes labai žavisi Šv. Jono brolių vienuolyno aplinka ir interjeru.
Ši moteris – svajotoja. Norėtų keliauti po pasaulį. Labai domisi geografija, užsiminė, kad norėtų nupiešti didelį gaublį. Ir dar svajoja išmokti... lotynų kalbos.
***
Vėliau kalbėjomės su kitomis „Betanijos“ lankytojomis, bet Margarita dar ilgai liko kartu su mumis, kartais įterpdama vieną kitą žodį. O tada išskubėjo darbuotis prie žvakių.
Margarita šį kartą nebus modeliu kostiumų ir mados dizainerės Janinos Zbirevos kolekcijos pristatyme, tačiau čia dalyvaus jos draugės iš „Betanijos“. J. Zbirevos iniciatyva – tai ir socialinio verslo idėja, ateityje planuojama darbo vietas kurti socialinę atskirtį patiriantiems ir nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms, dalyvavusiems jau ir pirmosios rūbų kolekcijos kūrimo procese. „Lech Lecha“ mada ne tik socialiai atsakinga ir palanki gamtai, ji dar ir vienetinė – drabužiai ir aksesuarai nedauginami. Visus juos netrukus bus galima įsigyti, tačiau visų pirma Janina kviečia į nemokamą kolekcijos pristatymo renginį, kuris Vilniuje, „Vaidilos“ tearte (Jakšto g. 9) vyks kovo 1 d., 19.30 val.
Istorija papasakota gavus herojės sutikimą, jos vardas pakeistas.
„Betanija“ yra Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinis centras.
Matas BALTRUKEVIČIUS, Emilija JUŠKEVIČIŪTĖ
